*alt_site_homepage_image*

Istorija

Tarpukariu Lietuvos žvalgybos institucijos, kaip ir visa besikurianti valstybė, patyrė tam tikrą genezę.  Nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą puolė bolševikinės Rusijos, bermontininkų ir Lenkijos kariuomenės, Lietuvai priešiška POW organizacija mėgino nuversti šalies politinę vadovybę ir sunaikinti valstybės suverenitetą. Todėl Lietuvai skubiai reikėjo tarnybos, kuri neleistų oponentams rinkti žinių, galinčių pakenkti Lietuvai, stebėtų organizuotų grupių antivalstybinę veiklą ir svarbiausia – kovotų su organizacijomis, siekusiomis pakeisti valdžią.

Istorija

1918

 

1918 m. rudenį Lietuvos gynybą organizavusios Apsaugos komisijos pirmininkas plk. Jurgis Kubilius gavo žinių iš Suvalkų Kalvarijos „apie ten pasireiškusį gabų ir energingą buvusį Rusijos armijos karininką Joną Žilinską“. Jis tada išgarsėjo tuo, kad savarankiškai, savo iniciatyva suorganizavo ginkluotų lietuvių būrį Kalvarijos apylinkėje. J. Žilinskas buvo iškviestas į Vilnių ir jam liepta tučtuojau pradėti organizuoti „tik bendrais apmatais žymėtą darbą [...], būti nuolatiniu, jau apmokamu Vyriausiosios karo tarybos valdininku“. J. Žilinsko paskyrimo data – 1918 m. spalio 27 d. – laikoma slaptosios tarnybos, arba karinės žvalgybos, darbo pradžia.

 

J. Žilinsko prisiminimai. [...] Liudas Gira, kaip senas vilnietis, davė man kelis patikimus vietos asmenis, su kuriais teko pradėti darbą. Kad arčiau susipažinčiau su tos srities darbu, ėmiau domėtis atitinkama literatūra. Išvarčiau Vilniaus knygynus, ieškodamas tos srities rankvedžių, bet, rodos, nieko tinkamo neradau. Su tais savo bendradarbiais pradėjome darbą šiaip. Ėmėme šiaip taip rinkti, grupuoti žinias ir jas betarpiškai teikti prof. Voldemarui. Kad neišduotų, kokios iš tikro yra mano pareigos, mane pavadino ypatingų reikalų karininku [...].

1918

Liudijimas dėl J. Žilinsko apdovanojimo Savanorių medaliu

1919

 

1919 m. sausio 6 d. Kaune, Vyriausiojo kariuomenės štabo Rikiuotės skyriuje, buvo įkurta Žinių dalis, kuri ir tapo pirmąja organizuotos žvalgybos įstaiga. Iš pradžių Žinių dalyje, vadovaujamoje J. Žilinsko, iš viso dirbo keturi žvalgai. Vasario 15 d. šioje dalyje pasirodė Mikalojus Lipčius, būsimasis ilgametis Žvalgybos skyriaus vadovas.

1919 m. gegužės 12 d. įsteigtame Žvalgybos skyriuje (Generalinio štabo sudėtyje) buvo šie padaliniai:

  • Juridinė dalis (tardymas ir bylų vedimas),
  • Cenzūros ir spaudos, arba presos, dalis,
  • Žvalgų dalis (fronto ir užfrontės sekimas, kitų valstybių kariuomenių dislokacijų ir schemų sudarymas),
  • Kontržvalgų dalis.

Patvirtinus skyriaus etatus, vyriausiasis kariuomenės vadas gen. Silvestras Žukauskas 1919 m. gegužės 19–23 d. patvirtino ir pirmąsias instrukcijas, reglamentuojančias žvalgybos darbą.

1919

M. Lipčius, Generalinio štabo Žvalgybos skyriaus viršininkas (1919 m. gegužės 12–1923 m. balandžio 9 d.)

Karinė žvalgyba informaciją turėjo gauti iš žvalgų priešo užnugaryje, kariuomenės dalių, tardydama belaisvius, perbėgelius ir demarkacijos liniją pereinančius žmones, iš oro žvalgybos, radijo, telegrafo ir karo cenzūros. Visos šios žinios turėjo būti registruojamos Žvalgų dalyje ir iš jų sudaromos savaitės karinės žvalgybos žinių santraukos, kurias reikėjo siųsti Kariuomenės štabui ir veikiantiems kariuomenės daliniams. Iš žvalgų pirmiausia buvo reikalaujama karinio išsilavinimo: pažinti priešo ginkluotę, išmanyti priešo kariuomenės struktūrą, suprasti žemėlapius ir mokėti slaptais, sutartiniais ženklais užrašyti informaciją.

Žvalgybos skyriaus statute nurodyti darbo tikslai:

1) Duoti tikslias žinias apie priešo kariuomenę... [...].

2) Neleisti skverbtis į Lietuvą priešo žvalgams, trukdyti ir sekti veiklą jau esančių Lietuvos valstybės ribose agentų [...].

3) Rinkti žinias apie politišką nusistatymą piliečių, taip pat žinoti nuotaikas ir politines pažiūras, vyraujančias kaimyninėse valstybėse.

1919-1

Žvalgybos skyrius tuo metu buvo dar menkas. 1919 m. birželio 16 d. čia dirbo 23 žmonės. Pusė operatyvinių darbuotojų buvo lietuviai, o kiti – kitataučiai. Tad buvo stengiamasi kuo greičiau parengti daugiau lietuvių specialistų. 1919 m. buvo parengta pirmoji Kovos su šnipais mokymo programa. Mokymas pagal šią programą turėjo trukti 13 valandų ir apėmė tokias temas: „Šnipų įtraukimas į darbą“, „Paslapčių išlaikymas“, „Kova su šnipais“, „Kaip elgtis patekus į svetimą valstybę“ ir t. t. Vis dėlto ši mokymo programa buvo paprasta ir skirta daugiau susipažinti su specifine darbo sritimi negu ko išmokyti. Pamažu personalo skaičius buvo didinamas – kariniu ir politiniu atžvilgiu svarbiose vietovėse steigiami žvalgų punktai, kuriuose dirbo tik po 4–9 darbuotojus. Jų tikslas - priešininko pusės žvalgyba, kontržvalgyba, demarkacinę liniją kertančių privačių asmenų stebėjimas.

1919-2

Lietuvos kariuomenės Pirmojo pėstininkų pulko štabas ir žvalgų komanda 1919 m., užėmus Uteną

Vykstant karui su Lenkija, Žvalgybos skyriuje darbuotojų pagausėjo iki 283 (daugiausiai Kontržvalgų dalyje), bet žvalgų punktuose ir toliau dirbo po 4–9 operatyvinius darbuotojus, kurie dažnai keitėsi. Vienintelė Žvalgų skyriaus dalis, kuri beveik nedidėjo, buvo Žinių dalis. Nors ir pavėluotai, bet dar iki lemiamų mūšių ties Širvintomis ir Giedraičiais buvo surinktos tikslios žinios apie lenkų dalinius, vadovaujamus gen. Liucijaus Želigovskio. Žvalgų dalis informaciją rinko iš perbėgelių, belaisvių ir agentų. Bendra karinė-politinė situacija buvo nustatoma remiantis spaudos analize ir agentų pranešimais.

1919-3

1920

1920 m. pabaigoje Žvalgų dalis jau turėjo agentų didžiausiose Europos miestuose. Ši agentūra pirmiausia buvo nukreipta prieš Lenkiją ir Sovietų Rusiją. Vilniaus netekimas paskatino sustiprinti žvalgybą. Buvo nustatyta Lenkijos kariuomenės organizacija ir pasiskirstymas fronte bei tolimoje užfrontėje. Apie lenkų kariuomenę buvo parengtos 4 mėnesio santraukos, 20 savaitės santraukų su schemomis, 107 dienų pranešimai. Kol Sovietų Rusijos kariuomenė buvo Lietuvoje, ji taip pat buvo aktyviai sekama. Žvalgyba apie Raudonąją armiją pateikė 11 santraukų su schemomis ir 6 pranešimus.

 

M. Lipčiaus prisiminimai. [...] Skyriaus darbas dėl savo esmės turėjo konspiratyvinį pobūdį, todėl jis visuomenei apskritai negalėjo būti matomas. Nenuostabu, kad susidarydavo įspūdis, kad žvalgybos skyrius nieko neturįs veikti ir esąs nereikalingas. Tokio neigiamo nusistatymo žvalgybos skyriaus atžvilgiu tam tikroje visuomenės dalyje ne kartą tekdavo išgirsti. Žvalgybos skyriaus tylus, nematomas, bet įtemptas, nenuilstamas ir pavojingas darbas, nukreiptas, kad apsaugotų valstybę ir visuomenę nuoįvairių sukrėtimų ir pavojų, ne visada buvo tinkamai įvertintas. Skyriaus personalas čia matė moralinę skriaudą, kurios jis nebuvo užsitarnavęs. Tik aiškaus pavojaus momentais skyriaus darbuotės tvarka ir reikalingumas būdavo tinkamai suprasti [...].

1920

Lietuvos kariai su šarvuočiais Ukmergės apylinkėse

Viena sėkmingiausių operacijų, prie kurios prisidėjo Žvalgybos skyrius, – Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos. Apie padėtį Klaipėdos krašte, prancūzų okupacinę kariuomenę Žvalgybos skyriuje 1920–1922 m. buvo surinkta išsami ir tiksli informacija. Žvalgybos informacija buvo gaunama iš VII (Šiaulių) ir VIII (Telšių) žvalgų punktų. Ministrui pirmininkui Ernestui Galvanauskui pritarus Klaipėdos krašto sukilimo idėjai, Žvalgybos skyriaus viršininkas M. Lipčius 1922 m. rudenį į Klaipėdą nusiuntė Kontržvalgų dalies viršininką Joną Polovinską, kad jis vietoje ištirtų sukilimo galimybes ir gyventojų nuotaikas. Žinoma, rengiant sukilimą Žvalgybos skyrius atliko ne pagrindinį vaidmenį, bet daug kuo prie jo prisidėjo. J. Polovinskas (pasivadinęs Jonu Budriu) tapo vyriausiuoju Klaipėdos krašto sukilėlių vadu, bet tuo pat metu liko ir Kontržvalgų dalies viršininku.

1920-1

Klaipėdos krašto Savanorių kariuomenės štabas, vadovavęs sukilimui (centre - J. Budrys, Kontržvalgų dalies viršininkas nuo 1921 m. spalio 10 d. iki 1923 m. kovo 23 d.)

1923

1923 m. Žvalgybos skyrius, atliekantis plačias funkcijas, jau ne visai atitiko to meto reikalavimus. Lietuvos valstybė įgijo tarptautinį pripažinimą, stabilizavosi padėtis Rytų Europoje. Realaus pavojaus Lietuvos nepriklausomybei nebebuvo, tad pradėtas svarstyti Žvalgybos skyriaus, atliekančio plačias funkcijas, reorganizavimas. Galiausiai 1923 m. rugpjūčio 1 d. vidaus politinis sekimas (saugumo tarnyba) buvo perduotas Vidaus reikalų ministerijai, o karinė žvalgyba ir kontržvalgyba liko Generalinio štabo žinioje kaip III skyrius.

1923

Lietuvos krašto apsaugos ministerijos pastatas Kaune

Jau netrukus, 1924 m. sausio 1 d., Generalinio štabo III skyrius buvo pervadintas I, arba Informacijų, skyriumi.  Paskutinį kartą pavadinimas buvo pakeistas 1930 m. balandžio 7 d. – II skyrius. Karinės žvalgybos pagrindinė veikla buvo nukreipta į Lenkiją, kuri žvalgybos informacijos santraukose buvo nušviečiama visapusiškai – bendra šalies padėtis, kariuomenės dislokacija, pasikeitimai valdžios viršūnėje, aukščiausios lenkų karinės vadovybės organizacija ir kt. Informacijos šaltiniai liko nepakitę: Lietuvos karo atstovų informacijos skyriaus apmokėta karinė literatūra irspauda iš kitų valstybių, agentų pranešimai.

1923-1

Lietuvos prezidentas Antanas Smentona sveikinasi su užsienio kariniais atstovais (dešinėje - II skyriaus viršininkas plk. ltn. Petras Kirlys)

1933

Nuo 1933 m. Lietuvoje suintensyvėjo Vokietijos karinė žvalgyba. Užkirsti tam kelią vien Kariuomenės štabo II skyrius nepajėgė, todėl buvo glaudžiai bendradarbiaujama su Vidaus reikalų ministerijos Saugumo policija. Galiausiai 1935 m. rugpjūčio 1 d. II skyriuje buvo įsteigta Žvalgybos ir kontržvalgybos dalis, kuri labai sustiprino karinę kontržvalgybą.

 

Kovos su šnipinėjimu ir priešvalstybiniu veikimu kariuomenės dalyse nuostatai, 1940 .

[...] 5. Asmenys, kurie dirba svetimoje valstybėje savo žvalgybos organų vadovaujami, vadinami agentais, o požiūriu tos valstybės, apie kurią jie renka žinias, vadinami šnipais. Šnipų būna patriotų, kurie renka žinias idėjinio jausmo vedami, ir šnipų profesionalų, kurie dirba tik už pinigus. Yra šnipų dubliuotojų, kurie dirba keliems iš karto, šnipų keršytojų ir kitokių.

6. Svetimų žvalgybų agentai, kurie patys arba per slaptas politines organizacijas stengiasi sugadinti arba sunaikinti įvairius svarbius krašto įrengimus ir pastatus arba kurie organizuoja teroristinius veiksmus, vadinami diversantais [...].

[...] 80. Šių dienų šnipinėjimo geriausias agento pranešimas - fotografinė nuotrauka. Iš sukoncentruotų fotografinių nuotraukų, padarytų įvairiose kariuomenės dalyse, gaunamas visas kariuomenės organizacijos, ginklavimo ir ryšių priemonių vaizdas [...] .

1933

Plk. K. Dulksnys, Kariuomenės štabo II skyriaus viršininkas (1934 m. rugsėjo 7–1940 m. liepos 8 d.)

1939

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Lietuvos karinei žvalgybai iškilo naujų, sunkių uždavinių. Gerai išžvalgytos karinės struktūros kaimyninėse šalyse sparčiai kito. Suaktyvėjo užsienio žvalgyba. Suintensyvėjo ir vis labiau politizavosi karo atstovų veikla. Prie Lietuvos kariuomenės akredituoti užsienio karo atstovai 1939 m. rugsėjo mėn. stengėsi daryti įtaką Lietuvos politiniams ir kariniams sprendimams. Rytų kryptimi vykdyti žvalgybą pasidarė sunkiau. Lenkijos ginkluotojų pajėgų vietą užėmė mažai pažįstama SSRS kariuomenė. Vėl reikėjo pradėti žvalgybą beveik iš pradžių: sužinoti Vilniaus krašte dislokuotų SSRS karinių dalinių numeraciją, dislokaciją, apsiginklavimą.

1939

Lietuvos kariuomenės paradas, 1939 m. iš Lenkijos atgavus Vilnių

1940 m. gegužės mėn. II skyrius gavo pirmuosius pranešimus apie SSRS kariuomenės telkimą pasienyje, Eišiškių ir Švenčionių rajonuose, taip pat apie statomus lauko aerodromus Vileikos, Svyrių ir Šemetų apylinkėse, pontonus – Kemeliškių–Barvoniškių apylinkėse. Ši žvalgybos informacija indikavo SSRS karinės intervencijos į Lietuvą grėsmę. Todėl 1940 m. birželio 9 d., tik prasidėjus Maskvoje Lietuvos ir SSRS užsienio reikalų minitrų Antano Merkio ir Viačeslavo Molotovo susitikimui, II skyriaus viršininkas plk. Kostas Dulksnys visoms dalims, štabams, žinių karininkams ir II skyriaus darbuotojams įsakė sunaikinti „visas Kariuomenės štabo II skyriaus išleistas slaptas žinių santraukas, pradedant nuo 1939 m. rugsėjo 17 d.“

Po okupacijos Lietuvos karinės žvalgybos ir kontržvalgybos veikla iš karto nutrūko. Prasidėjo II skyriaus „valymas“ – vieni darbuotojai buvo išleisti į atsargą, kiti – perkelti į kitus kariuomenės dalinius. Didžioji dalis buvusių karinės žvalgybos karininkų neišvengė represijų – jie buvo suimami, tremiami ar baudžiami mirties bausme.  

1939-1

SSRS Raudonoji armija peržengia Lietuvos valstybės sieną (1940 m. birželio 15 d.)

1944

1944 m. Sovietų Sąjungai antrą kartą okupavus Lietuvą, dešimtys tūkstančių Lietuvos patriotų stojo į kovą su okupantais. Didžioji dalis jų ginkluotos kovos kelią pasirinko sąmoningai, pasiryžę kovoti tol, kol bus atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė. Pradžioje susikūrę nedideli partizanų būriai ėmė jungtis į didesnius junginius, vėliau – į apygardas. Lietuvos partizanai tęsė kariuomenės tradicijas, naudojo jos uniformas, karinius laipsnius, statutus. Nors ir netiesiogiai, bet buvo tęsiama ir karinės žvalgybos veikla. 1947 m. Tauro apygardos Žvalgybos skyriui vadovavo vienas ryškiausių kovotojų už Lietuvos laisvę Juozas Lukša-Daumantas. Partizanų vadovybės įsakymų jis du kartus prasiveržė per sovietų saugomą valstybės sieną, užmezgė ryšius su lietuviais emigracijoje, Vakarams skleidė žinias apie rezistencinę kovą Lietuvoje, mokėsi Prancūzijos ir JAV žvalgybos mokyklose. 1950 m. J. Lukša oro desantu grįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio Gynybos pajėgų štabo Žvalgybos skyriaus viršininku. Okupantai skyrė daug pastangų likviduoti J. Lukšą, kol galiausiai 1951 m. rugsėjo 4 d., padėjus išdavikui, surengė jam mirtiną pasalą. 

1944

Lietuvos partizanai (kairėje – J. Lukša-Daumantas)

1990

Lietuvos karinės žvalgybos kūrimo pradžia atkurtoje nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje nebuvo lengva. Per pirmuosius septynerius metus  tarnybos  pavadinimas, struktūra ir personalas ne kartą keitėsi.

1990 m. birželio 1 d. tuomečiame Krašto apsaugos departamente prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (KAD prie LRV) įkurtas žvalgybos skyrius, kuris pagal tarpukario Lietuvos tradicijas pavadintas Antru skyriumi. Pagrindinis Antro skyriaus uždavinys buvo informacijos rinkimas apie Lietuvoje dislokuotus sovietinės kariuomenės dalinius (dislokacijos vietos, sudėtis, ginkluotė, judėjimas, karių nuotaikos ir pan.). Taip prasidėjo atkurtos nepriklausomos Lietuvos karinės žvalgybos veikla.

1990 m. spalio mėn. Antras skyrius pervadintas į Informacijos-žvalgybos skyrių. Tuo metu skyriuje buvo tik septyni darbuotojų etatai.

1990

KAD prie LRV gen. direktoriaus įsakymas „Dėl A. Bajoro paskyrimo Antro skyriaus viršininku“

1991

1991 m. birželio mėn. dėl Krašto apsaugos departamente vykusios reorganizacijos Informacijos-žvalgybos skyrius pertvarkytas į Informacijos tarnybą, kuriai buvo patvirtinta laikina struktūra – iš viso 179 etatai.

Tarnyba kaupė ir analizavo informaciją apie Lietuvoje dislokuotos sovietinės kariuomenės dalinius ir jų judėjimą, vykdė kontrpropagandą tarp sovietinių karių, pradėjo kurti žvalgybos agentūrinį tinklą už Lietuvos ribų. Parengtos duomenų suvestinės buvo teikiamos KAD prie LRV vadovybei.  

1991 m. spalio mėn. KAD prie LRV reorganizavus į Krašto apsaugos ministeriją, Informacijos tarnybos pagrindine veiklos kryptimi tapo krašto apsaugos sistemos kompiuterizavimas ir informacijos kaupimo funkcija. Žvalgybos funkcija buvo palikta vienam tarnybos padaliniui – Analizės skyriui.

1991

Vilniaus (Gynėjų) gatvė užtverta barikadomis, blokuojant priėjimą prie Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo rūmų dėl galimo Sovietų Sąjungos kariuomenės puolimo (1991 m.)

1992 m. pradžioje žvalgybos informacijos rinkimo ir analizavimo funkcijas perėmė naujai įkurta KAM 2-oji tarnyba. Žvalgybos veikla buvo plečiama, įkuriant vadinamuosius operatyvinius skyrius. 1-asis skyrius atsakingas už informacijos rinkimą Rusijoje ir Ukrainoje, 2-asis – Kaliningrado srityje, Lenkijoje ir Latvijoje, 3-iasis – sovietinės kariuomenės daliniuose Lietuvoje. Reikia pastebėti, kad per kiek daugiau nei vienus egzistavimo metus Lietuvos karinė žvalgyba pasiekė tam tikrus pajėgumus, daugiausiai remdamasi OSINT ir agentūrinės žvalgybos metodais.

1991-1

Sovietinės kariuomenės tankai iš Šiaurės miestelio kraunami ant platformų Kirtimuose

1993 m. sausio 8 d. 2-oji tarnyba pervadinta Žvalgybos departamentu, o Imuniteto tarnyba – Kontržvalgybos departamentu.

1993 m. balandžio 21 d. Kontržvalgybos departamentas prijungtas prie Žvalgybos departamento ir tarnybai suteiktas naujas pavadinimas – Žvalgybos ir kontržvalgybos departamentas.

1994 m. gegužės 1 d. Žvalgybos ir kontržvalgybos departamentas pagal tarpukario tradiciją pervadintas 2-uoju departamentu prie Krašto apsaugos ministerijos. Žvalgybos veikla buvo orientuota į Rusiją ir Baltarusiją, taip pat kurį laiką – į Lenkiją.

1997

 

 

1997 m. liepos 22 d. Lietuvos karinei žvalgybai suteiktas dabartinis pavadinimas – Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos (AOTD prie KAM).

 

1997

Krašto apsaugos ministro Česlovo Stankevičiaus įsakymas dėl AOTD prie KAM įsteigimo

2023

Šiandien AOTD  yra profesionali, patikima, inovatyvi ir technologiškai pažangi karinės žvalgybos institucija, gebanti užtikrinti ir sustiprinti šalies gynybinį potencialą ir karinį saugumą.  AOTD taip pat sklandžiai įsiliejusi į NATO ir ES žvalgybos ir kontržvalgybos bendruomenę ir efektyviai prisideda prie šių organizacijų vykdomos veiklos – teikdama žvalgybos informaciją remia NATO ir ES priimamus strateginius sprendimus, prisideda prie NATO ir ES žvalgybos politikos formavimo, žvalgybos informacinių ir telekomunikacinių sistemų vystymo, skiria savo geriausiai parengtą ir kompetentingiausią personalą darbui abiejų organizacijų žvalgybos ir kontržvalgybos vienetuose.

 

2023

Šaltiniai:

Arvydas Anušauskas. Lietuvos slaptosios tarnybos 1918–1940. Vilnius, 1998.

Vaizdinė medžiaga: Lietuvos centrinis valstybės archyvas ir Alfredo Pliadžio.